Visus, neabejingus Lietuvos žemės ūkio sektoriaus ateičiai ir pritariančius, kad tiesioginės išmokos, pradedant 2021 metais, Lietuvos žemdirbiams būtų mokamos ne mažesnės kaip 2020 metų ES tiesioginių išmokų vidurkis ir, kad išmokos už žalinimą bei visų kitų naujai įvedamų aplinkosauginių BŽŪP elementų taikymą būtų vienodos visoje ES, kviečiame pasirašyti peticiją „Sąjungoje, kurioje visi lygūs, negali būti antrarūšių ūkininkų!“.
2004 metais Lietuvos žemdirbiai buvo vieni didžiausių narystės Europos Sąjungoje entuziastų. Ne tik dėl to, kad tikėjosi finansinės paramos, kuri buvo būtina norint modernizuoti ir pertvarkyti Lietuvos žemės ūkį. Dar daugiau tikėjo galimybėmis, kurios atsivėrė dirbant vieningoje rinkoje, kartu su kitomis ES narėmis sprendžiant ekonominius ir aplinkosauginius iššūkius, socialines ir demografines kaimo teritorijų problemas.
Mūsų ūkininkai ir žemės ūkio įmonės iš paskutiniųjų stengėsi modernizuoti ir vystyti savo ūkius, dažnai savo ir savo šeimų gerovės sąskaita. Kantriai laukė žadėto ūkininkavimo sąlygų suvienodinimo. Tačiau nei 2014 metais, pasibaigus pereinamajam 10 metų laikotarpiui, nei pastaruoju 2014-2020 metų finansiniu laikotarpiu daug kartų teisėto suvienodinimo nesulaukė. Pasirodžius pirmosioms gairėms kaip Bendroji žemės ūkio politika atrodys ateinančiu finansiniu laikotarpiu, aiškėja, kad sąžiningo ir Lietuvos žemės ūkio nediskriminuojančio išmokų suvienodinimo gali nesulaukti ir po 2020-ųjų metų. Nors lygiai tiek pat prisideda prie aukštų ES aplinkosauginių, maisto saugos, gyvūnų gerovės standartų, klimato kaitos švelninimo priemonių įgyvendinimo, mūsų žemdirbiai vis dar yra stipriai diskriminuojami skirstant ES Bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimui skirtas lėšas.
Nenuostabu, kad iš Lietuvos kaimiškų regionų kasmet į kitas ES valstybes emigruoja vis daugiau ir daugiau nusivylusių žmonių, kurie dažnai papildo labiau išsivysčiusių ir labiau ES lėšomis remiamų regionų žemės ūkio darbuotojų gretas.
Praėjus 13 metų nuo įstojimo į ES, tenka konstatuoti, kad nepaisant reikšmingo Lietuvos žemės ūkio produktyvumo augimo, atsilikimas nuo ES vidurkio ne mažėja, bet didėja. Jei 2004 metais pagal bendrosios produkcijos gamybą vienam hektarui žemės naudmenų atsilikome 1282 eurais, tai 2015 metais šis atotrūkis jau buvo 1324 eurų*. Kritinė riba pasiekta ir Lietuvos žemdirbiai iš ES laukia sprendimų „tinkamų mūsų Sąjungai ir teisingų visų jos valstybių narių atžvilgiu.“**.
Nepaisant neesminių skirtumų, visų ES valstybių narių ūkininkai susiduria su labai panašiais iššūkiais ir tais pačiais ES, kaip Pasaulio lyderės, prisiimtais įsipareigojimais. Tai vienoda našta gulanti ant kiekvieno žemdirbio, besidarbuojančio savo laukuose ar fermose, pečių. Ir „už tą patį darbą toje pačioje vietoje visiems turi būti mokama tiek pat.“**
Lietuvos žemės ūkio ir maisto tarybos narės – Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga, Lietuvos pieno gamintojų asociacija, Lietuvos grūdų augintojų asociacija – šiandien aiškiai pareiškiame: Sąjungoje, kurioje visi lygūs – negali būti antrarūšių ūkininkų!
Visus, neabejingus Lietuvos žemės ūkio sektoriaus ateičiai ir pritariančius, kad tiesioginės išmokos, pradedant 2021 metais, Lietuvos žemdirbiams būtų mokamos ne mažesnės kaip 2020 metų ES tiesioginių išmokų vidurkis ir, kad išmokos už žalinimą bei visų kitų naujai įvedamų aplinkosauginių BŽŪP elementų taikymą būtų vienodos visoje ES, kviečiame pasirašyti peticiją „Sąjungoje, kurioje visi lygūs, negali būti antrarūšių ūkininkų!“.
Peticiją ketiname įteikti Europos Parlamento Peticijų komitetui. Viešai kreipiamės į Europos Parlamento narį Bronį Ropę, atstovaujantį mūsų interesams Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete, ir prašome pagalbos pateikiant Lietuvos piliečių pasirašytą peticiją Europos Parlamento nagrinėjimui ir Europos Komisijos žiniai.