2021 m. gegužės 14 d. vyko Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos posėdis.
Beveik penkias valandas LPGA tarybos nariai akivaizdžiai ir nuotoliniu būdu apie šalies pieno sektoriaus likimą diskutavo su Žemės ūkio (ŽŪM) ir Aplinkos (AM) ministerijų, pieno perdirbėjų asociacijos „Pieno centras“, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) atstovais, mokslininkais, žemdirbių savivaldos organizacijų ir kooperatyvų vadovais. Renginio leitmotyvas – pieno ūkių nykimą Lietuvoje sustabdyti gali ne gražūs valdininkų ir politikų pažadai, bet konkretūs darbai, kurių imtis vis pritrūkstama politinės valios.
Pieno gamintojai toliau atakuoja valdininkus dėl mėšlo laikymo, pieno supirkimo taisyklių ir klausia, kaip jiems teks gyventi toliau, jeigu ir be naujų tvarkų pieno gamyba nuostolinga? Pasikalbėti buvo apie ką: pristatytas pieno strategijos modelis, aptarti pieno supirkimo taisyklių pasikeitimai, toliau diskutuojama apie mėšlo laikymo reikalavimus.
Pieno perdirbėjų iniciatyva valdymo konsultacijų įmonės CIVITA specialistai, diskutuodami su sektoriaus dalyviais, parengė pieno strategijos modelį, kurį pristatė Ignas Maziliauskas. Numatyti keturi galimi sektoriaus vystymosi scenarijai, galimos paramos sumos, pateikti pesimistiniai ir optimistiniai skaičiavimai, kaip gali keistis pieno ūkių skaičius ir primelžiamo pieno kiekis Lietuvoje. Pagal optimistinį, 4-ąjį, scenarijų 2030 m. šalyje tikėtina 1,6 mln. t pieno gamybos apimtis, pagal pesimistinį – pieno gamyba kristų iki 1,25 mln. tonų. Tik optimistinių scenarijų (3-ojo ir 4-ojo) atvejais metinė investicijų grąža būtų ekonomiškai patraukli, vidutinis investicijų atsiperkamumas siektų maždaug 10 metų. Siekiant aukštesnio paramos intensyvumo, gamybos didėjimo, turėtų būti skatinamos investicijos į didelius ūkius. Visi konsultantų paskaičiavimai – tai tik rekomendacijos, kurias žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičius žadėjo kartu su pieno gamintojais greitai išstudijuoti ir pateikti pasiūlymus. „Valstybė investuos didžiulę pinigų sumą į infrastruktūrą, pieno gamintojai, prisiėmę didelius įsipareigojimus, investuos savo laiką ir sveikatą, o kaip įsipareigos perdirbimo įmonės?“ – pasak P. Lukševičiaus, reikia atsakyti ir į šį klausimą.
Taip pat LPGA nariams kilo klausimų ir dėl perdirbimo įmonių efektyvumo. Kalbant apie investicijas, pieno gamintojai dar kartą akcentavo nenormaliai ilgą fermų projektų ruošimo laiką – tai užtrunka iki dvejų metų. „Jeigu gausime paramą, o projekto rengimas truks dvejus metus, tai nieko nebus. Ilgiausiai projekto rengimas turi trukti pusę metų“, - nukirto LPGA prezidentas Jonas Vilionis. Ūkininkas Nerijus Narauskas atkreipė dėmesį, kad iki šių metų liepos 1 d. galiojo sklypo pertvarkymo planas, tam užtekdavo daugiausia dviejų mėnesių. Nuo liepos 1 d. reikės tvirtinti detalųjį planą, o tai truks mažiausiai 9 mėnesius. Tada reikės ruošti poveikio aplinkai vertinimą, kuris trunka iki pusės metų, dar tiek laiko reikės projektavimo darbams ir taip praeis dveji metai. „Ar galima gyvulininkystės vystymui rasti sprendimų ir galimybių, kaip tuos terminus trumpinti arba atsisakyti procedūrų, kurios, mūsų galva, yra perteklinės?“ – klausė ūkininkas. J. Vilionio manymu, ieškant sprendimų turės įsitraukti abu ministrai – žemės ūkio ir aplinkos, nes kitaip „praeis bet koks noras statyti fermas.“
Tikrąjį Lietuvos pienininkystės ūkių statistikos paveikslą Europos Sąjungos (ES) šalių kontekste pateikė VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) Gyvūnų ir gyvūnų produktų apskaitos departamento direktorė Daiva Beinorienė. Jos teigimu, Lietuvos pieno sektorius Bendrijos kontekste atrodo kukliai, tačiau turi vidinių galimybių investicijoms ir plėtrai. Daugiausia melžiamų karvių turi Vokietija (3,9 mln.), Prancūzija (3,4 mln.) ir Lenkija (2,1 mln.). Lietuva šalia savo Vakarų kaimynės atrodo kukliai: nacionalinė banda – 233 tūkst. karvių, bet pirmauja tarp Baltijos šalių, nes latviai teturi 136 tūkst. karvių, estai – 84 tūkst. Tačiau Lietuvos pieno perdirbimo įmonės iš šių šalių (Latvijos ir Estijos) ūkininkų 2016 m. įsivežė 350 tūkst. t žalio pieno, 2017 m. – 410 tūkst. t, 2018 m. – 445 tūkst. t, 2019 m. – 435 tūkst. t, 2020 m. – 477 tūkst. t. Tai sudaro beveik trečdalį Lietuvoje perdirbamos pieno žaliavos.
Pasak D. Beinorienės, per pastaruosius penkerius metus šalyje stabiliai mažėjo pieninių veislių galvijų ir jų laikytojų skaičius. Pavyzdžiui, 2017 m. šalies ūkiuose laikyti 691 976 galvijai, tarp jų – 285 392 karvės, 2018 m. galvijų buvo 674 242, karvių – 272 101, 2019 m. – 658 180 ir 256 694, 2020 m. – 642 993 ir 241 847, 2021 m. – 635 236 ir 234 345. Karvių laikytojų skaičius irgi mažėjo: 2017 m. jų buvo 47 074, 2018 m. – 41 354, 2019 m. – 36 029, 2020 m. – 30 854, 2021 m. – 27 468. „Pieno ūkių skaičius mažėja lėčiau“, – ūkininkus guodė ŽŪIKVC Gyvūnų ir gyvūnų produktų apskaitos departamento direktorė Daiva Beinorienė. Per penkmetį, pasak D. Beinorienės, kito ūkininkų laikomų karvių bandos dydis: 2017 m. buvo vidutiniškai 6,1 karvės, 2018 m. – 6,6, 2019 m. – 7,1, 2020 m. – 7,6, 2021 m. – 8,5. Šių metų sausio 1 d. Lietuvoje po 1–2 karves laikė 16 210 ūkininkų, po 3–5 karves – 5 121, po 6–10 karvių – 2 529, po 11–20 karvių – 1 587, po 21–30 karvių – 734, po 31–50 karvių – 610, po 51–100 karvių – 403, po 101–150 karvių – 124, po daugiau nei 151 karvę – 150. D. Beinorienės teigimu, perspektyvūs ir atsiperkantys yra 274 versliniai ūkiai, laikantys po daugiau nei 100 karvių. Tą paliudija ir pieno supirkimo analizė. Pavyzdžiui, iš laikančių iki 5 karvių ūkių, kurių yra 67,4 proc., superkama 10,6 proc. pieno, iš laikančių 6–14 karvių (17,3 proc. ūkių) – 10,4 proc. pieno, iš laikančių daugiau nei 15 karvių (15,3 proc. ūkių) – 79 proc. pieno. Pasak D. Beinorienės, liūdinančią tendenciją atskleidžia ir pieną parduodančių ūkių savininkų amžius: iki 40 metų yra 2 116 ūkininkų (12 proc.), 41–60 metų – 8 164 (46 proc.), vyresnių nei 60 metų – 7 516 (42 proc.).
„Pokyčiai prasidės birželį, kai pasibaigs pasėlių deklaracija, – prasitarė LPGA prezidentas J. Vilionis, – tuomet ir karvių sumažės, ir jų laikytojų skaičius kris.“
Žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė Juratė Dovydėnienė prašė suteikti pereinamąjį laikotarpį naujoms pieno supirkimo taisyklėms įgyvendinti, pagal kurias į pieno supirkimo punktą bus galima pristatyti tik atšaldytą pieną (pagal šiuo metu dar galiojančią tvarką pamelžtas pienas į pieno supirkimo punktą turi būti pristatytas per 2 val.). Tai palies visus smulkiausius ūkininkus, kurie neturi pieno šaldytuvų. O pieno melžimo įrangą ir šaldytuvus Lietuvoje turi tik apie 40 proc. pieno gamintojų. J. Dovydėnienė stebėjosi, kad valstybė išdalijo smulkiesiems paramą po 15 tūkst. Eur visiškai neakcentuojant, kad ją reikia nukreipti pieno kokybei gerinti. Tad dauguma, pasak jos, pirko traktorius ar dar ką nors, bet tik ne pieno šaldytuvus, be kurių galėjo gyventi. „Bet yra smulkių ūkininkų, kurie dar nori išsaugoti pieno ūkį ir dirbti. Jeigu norime neprarasti pieno, reikia žmonėms pasakyti, kad turite dvejus metus susitvarkyti, ir tai bus paskutinis terminas. Turime jiems parodyti aiškią kryptį, kur jie privalo investuoti, jeigu nori gaminti pieną. O pasakyti, kad jau rytoj reikia turėti pieno šaldytuvą – tai neįvyks per naktį. Mes už tai, kad pienas turi būti kokybiškas, tai nėra diskusijų klausimas. Bet duokite mums pereinamąjį laikotarpį. Kitu atveju falsifikuotų pieno mėginių tik daugės, pieno gamyba mažės“, – sakė J. Dovydėnienė.
Taip pat buvau daug diskutuota dėl mėšlo ir srutų tvarkymo reikalavimų.
LPGA informacija
Daugiau skaitykite:
