Lietuviško pieno skonis su politikos prieskoniu | Lietuvos pieno gamintojų asociacija

Lietuviško pieno skonis su politikos prieskoniu

Įkaitus rinkiminiam periodui, pieno perdirbėjai irgi nesnaudžia. Pasinaudojus situacija, „Lietuvos ryto“ dienraštyje pasirodė akivaizdžiai užsakomasis pieno perdirbėjų straipsnis, kurį pasirašė „Lietuvos ryto“ korespondentas Vakaris Deksnys. Dėl politinio prieskonio įpiešė dar ir konservatorių atstovę. Vėl kurstoma priešprieša tarp smulkiųjų ir stambiųjų Lietuvos pieno gamintojų. Kam ji naudinga? Akivaizdu, kad pieno perdirbėjams.

Kodėl puolami stambieji pieno gamintojai, kurie investuoja, prisiimdami visas verslo rizikas? Kodėl jie piešiami kaip blogis, kuris gamina daug pieno? Kodėl tendencingai ir nekorektiškai pateikiamos pieno kainos Europoje, pavyzdžiu pasirenkant Rytų Vokietijos regioną, bet pamirštant pasaulinių kainų augimo tendencijas pieno produktų rinkoje? Visi šie klausimai negali pieno gamintojus palikti abejingais. Jaučiame pareigą pakomentuoti perdirbėjų pateiktus skaičius. Vasario mėnesį vidutinė pieno supirkimo kaina ES buvo 34,94 euro centų už kilogramą, Vokietijoje - 35,22 euro centai už kilogramą, o Lietuvoje - 30,64 euro cento už kilogramą. Lyginant supirkimo kainas ES ir Lietuvoje, būtina pabrėžti, kad ES yra nurodomos žaliavinio pieno supirkimo kainos, tuo tarpu Lietuvoje nurodoma perskaičiuoto pieno supirkimo kaina. Šių kainų lyginti negalima, nes Lietuvoje yra taikomas perskaičiavimo koeficientas, kuris siekia iki 1,4. Tai reiškia, kad Lietuvoje žaliavinio pieno supirkimo kaina vasario mėnesį tesiekė 25 – 26 euro centus už kilogramą.

Viena tiesa yra ta, kuri yra atskleista minėtame straipsnyje, kad smulkių pieno ūkių skaičius Lietuvoje mažėja. Pieno perdirbėjai patys pripažįsta, kad pieno surinkimo punktų išlaikymo kaštai yra pastovūs, o mažėjant smulkiųjų gamintojų skaičiui, jų išlaikymo našta vis labiau užgula smulkiuosius pieno gamintojus. Čia ir glūdi atsakymas, kodėl egzistuoja vadinamos žirklės tarp didiesiems ir smulkiesiems pieno gamintojams mokamų supirkimo kainų. Tačiau kas draudžia perdirbėjams mokėti sąžiningą kainą ir stambiems, ir smulkiems pieno gamintojams? Juk vietos po saule turi užtekti visiems.

Gal pagaliau LR žemės ūkio ministerija atsikvošės ir prisiims atsakomybę už chaosą Lietuvos pieno sektoriuje. Juk neturėdami lėšų investicijoms, ūkiai negali tikėtis pelningų rezultatų ir kurti ilgalaikių planų.

O kur žiūri LR konkurencijos taryba, kai didėjant pasaulinėms pieno produktų kainoms, Lietuvos pieno perdirbėjai mažina ūkininkams mokamas pieno supirkimo kainas? Ar nebūtų laikas pasidomėti ir aiškiai pieno gamintojams ir pieno produktų vartotojams įvardinti vartotojo mokamos pieno kainos dedamąsias - kiek uždirba prekybininkai, perdirbėjai ir kiek lieka gamintojui? Čia rastume atsakymus į visus klausimus. Kodėl LR žemės ūkio ministras taip bijo tos tarybos, kad net turi jos atsiklausti ar gali už vieno stalo konstruktyvioms deryboms susodinti gamintojus, perdirbėjus ir prekybininkus? Lietuvoje jau tapo populiarios įvairios tyrimų komisijos, tai gal konkurencijos taryba vieną dieną pasiryš ir ištirs susidariusią ekonomiškai nepaaiškinamą situaciją Lietuvos pieno rinkoje?